Vaivorykštinio liberalizmo pergalė rinkimuose — kodėl ji įvyko ir ką ji reiškia?

Autorius: Jurgis Nevėžietis Šaltinis: https://sputniknews.lt/columni... 2020-10-19 09:24:00, skaitė 1961, komentavo 4

Vaivorykštinio liberalizmo pergalė rinkimuose — kodėl ji įvyko ir ką ji reiškia?

Pirmasis Seimo rinkimų turas įvyko prieš savaitę. Kai kam dar teks pakovoti už mandatus, tačiau jau dabar galima pasvarstyti, kodėl taip netikėtai į priekį išsiveržė liberalių pažiūrų partijos ir politikai

Spalio 11 dieną įvykusiame Lietuvos Seimo rinkimų pirmajame ture surinkusi 24,8 % balsų ir laimėjusi 23 vietas parlamente, daugiamandatėse apygardose laimėjo TS-LKD, antrojoje vietoje palikdama LVŽS su 17,5 % balsų ir 17 mandatų. Ir nors prieš akis dar yra antrasis turas, matyti, kad vaivorykštines Vakarų "vertybes" atstovaujančios jėgos pasiekė žymių laimėjimų. Kaip suprasti?

Kas įvyko — liberalų pergalė

Ogi taip, kad, be to, jog pirmąją vietą užėmė ir taip faktiškai liberalais esantys Landsbergio-Šimonytės "konservatoriai", 9,26 % ir 8 mandatus bei 9,02 % balsų ir taip pat atitinkamus 8 mandatus laimėjo vadinamoji "Laisvės partija", kuriai iš paskos seka panašių pažiūrų Liberalų sąjūdis.

Ir čia — jėgų, nuo pat 2016 metų siekusių parklupdyti LVŽS vyriausybę, pergalė. Ir šiame kontekste, tai — pergalė tų jėgų, kurios tiek žodžiais, tiek darbais atstovauja būtent transnacionalinio Vakarų kapitalo (ir, atitinkamai, postmodernistinio, žodžiu, "vaivorykštinio", projekto) interesams, prieš labiau nacionalinio ir, atitinkamai, į labiau tradicines vertybes orientuoto Lietuvos kapitalo interesams (kurio priešaky — toji pati LVŽS).

Daugeliu pagrindinių klausimų tiek viena, tiek kita pusė laikosi vienų ir tų pačių, Lietuvos "sisteminės" politikos konsensusą sudarančių nuostatų: antitarybiškumo, rusofobijos ir keliaklupsčiavimo prieš Vakarus. Bet kol šiandien laiminčioji pusė su TS-LKD priešakyje pasisako už visišką Lietuvos ištirpimą pūvančio Vakarų pasaulio pelkėje — tiek per neoliberalią ekonominę politiką, tiek per kosmopolitizmą, LGBT ir vadinamųjų vienalyčių santuokų įteisinimą — LVŽS (ir su ja besiblokuojančios jėgos, pavyzdžiui, Voldemaro Tomaševskio lenkai) bent jau mėgina išsaugoti šiokias tokias Lietuvos liekanas.

Ir šiuo požiūriu tegalima kalbėti apie kovą tarp dviejų blogybių, iš kurių mažesnioji, žvelgiant tiek iš plačiųjų Lietuvos liaudies sluoksnių reikalų, tiek iš elementaraus žmogiškumo pozicijų, be abejo yra LVŽS.

Kodėl tai įvyko — šalies nukraujavimas

Tačiau kodėl taip įvyko, jog bent dabar, pirmajame etape, triumfuoja TS-LKD? Triumfuoja vaivorykštė... Triumfuoja landsbergizmas... Žodžiu, ne mažesnė, bet pati didžiausia blogybė?

Atsakyti į šį klausimą galima įvairiai: pavyzdžiui, polittechnologiniu, sakykime, požiūriu, per 4 metus valdžioje, LVŽS spėjo prarasti dalies rinkėjų pasitikėjimą, suskaldyti savo gretas ir, galų gale, diskredituotis paskutiniais, 2020-aisiais metais įvesto COVID-19 karantino metu ir tuo būdu perleido iniciatyvą TS-LKD. Ir iš tikrųjų yra taip.

Vis dėlto, nei vienoje iš mūsų, sakykime, antilandsberginės, barikadų pusės stovykloje nemėgstama galvoti ar juo labiau kalbėti apie tai, kokios yra ilgalaikės to, kas įvyko, priežastys, dar daugiau — apie faktą, kad TS-LKD, "Laisvės partija" ir apskritai vaivorykštinių "vertybių" atstovai per paskutinį dešimtmetį suformavo nors daugumos ir nesudarančią, bet efektingą palaikymo bazę Lietuvos visuomenėje.

Taigi, faktą, kurio priežasčių reikėtų ieškoti pastarųjų 12 metų Lietuvos raidoje, o būtent — tuose socialiniuose-ekonominiuose, kultūriniuose (ideologiniuose) ir demografiniuose poslinkiuose, kurie įvyko mūsų šalyje nuo tada, kai 2008 m. Seimo rinkimus laimėjo ir netrukus po to liūdnai pagarsėjusią "naktinę reformą" įvykdė tuometė Kubiliaus konservatorių ir Valinsko "juokdarių" vyriausybė.

Iš tiesų, juk Lietuvos socialinė struktūra per šį laiką smarkiai pakito: viena vertus, į minėtą reformą reaguota taip, kad neapykanta Kubiliui, Landsbergiui ir konservatoriams tapo kone visaliaudine nuostata, kita vertus — per masinę emigraciją Lietuva nukraujavo, netekdama didžiulės dalies to, ką galėtume laikyti daugiau mažiau klasikine darbininkų klase. Tuo tarpu (ne be ES lėšų pagalbos) Lietuvos didmiesčiuose sėkmingai formavosi pasiturinčių ir tiek savimi, tiek esama padėtimi patenkintų miesčionių sluoksnis.

Na, o senesnės, žodžiu, grynai tarybinės lietuvių kartos per šį laiką nemaža dalis spėjo išmirti ir, pagaliau, išaugo juk nauja, ne šiaip "nepriklausomoje" Lietuvoje, bet prie visų dabarties smegenų plovimo technologijų išaugusi karta, kurios sveikesnieji atstovai įprastai išemigruoja, o likusieji, kurie neprasigeria ir nedegraduoja, paprastai taipogi asimiliuojasi miesčioniškoje Vilniaus, Kauno arba Klaipėdos aplinkoje ir taip papildo tokių jėgų, kaip TS-LKD arba "Laisvės partija", elektoratą.

Efektyvi mažuma prieš miegančią daugumą

Štai — realus procesas, kurį landsberginis elito flangas kuo puikiausiai supranta ir kurio tikrosios reikšmės kai kurie jo atstovai (pavyzdžiui, G. Landsbergio "švogeris" Liudvikas Andriulis) net nemėgina slėpti; ir kuriame "drag queen" Tomo Vytauto Raskevičiaus patekimas į Seimą tėra tiktai vyšnia ant gerokai didesnio, Lietuvai ir lietuvių tautai daug pragaištingesnio torto...

Ir vis dėlto, nors šios jėgos tikrai pasididino savo socialinę bazę, pastaroji, kaip minėta, nesudaro daugumos visuomenėje (pavyzdžiui, vien balsavusių Lietuvoje — 47 %, tuo tarpu iš liberalus ir konservatorius parėmusių emigrantų, atseit, "pasaulio lietuvių apygardos", tebalsavo 49 tūkst., išties apgailėtina suma, palyginti su bendrąja lietuvių diasporų mase). Vadinasi, efektyviai organizuojama ir ideologiškai apdirbama mažuma šiuo atveju primeta save daugumai. Beje — pagal visas formaliosios demokratijos taisykles. Ir štai — atitinkami rezultatai...

Galiausiai, toji dauguma, kuriai minėtoji mažuma save primeta, miega. Ir tol, kol daugiau mažiau sočiai gyvens, miegos. Ir labai abejotina, ar LVŽS didesnę jų dalį sumobilizuos antrajame rinkimų į Seimą ture, nors tam tikras "žaliųjų valstiečių" atsigriebimas iš tiesų yra įmanomas. Taigi, klausimas dėl 2020–2024 m. kadencijos Seimo dar lieka atviras.

O ilgalaikėje perspektyvoje, žodžiu, bėgant XXI amžiui, toji pati "mieganti" dauguma neišvengiamai bus paliesta naujausių kapitalizmo raidos tendencijų (būtent: skaitmenizacijos, robotizacijos, vadinamosios "4-osios pramonės revoliucijos"), kas reikš milžinišką, iš tiesų beprecedentį to, ką Marksas vadino "rezervine darbo armija", paprasčiau pasakius — sistemai "nereikalingų", "perteklinių" žmonių skaičiaus išaugumą, taigi, tikrų tikriausią socialinę prarają, su kuria norom nenorom, bet teks kovoti.

Tačiau šitoks uždavinys, aišku, teks ne LVŽS, Darbo partijos ar kitų "sisteminių", nors ir ne landsberginių, bet vis vien valdančiųjų sluoksnių interesus atstovaujančioms jėgoms: jį galėtų spręsti tiktai atitinkamo tarptautinio antikapitalistinio judėjimo dalimi būsianti kairioji patriotinė jėga, kurios idėjos aptarimas priklausytų jau kitiems straipsniams.

Tuo tarpu dabar ir čia belieka tikėtis, kad tam tikras, nors ir ne įspūdingiausias, bet šioks toks sveikosios Lietuvos visuomenės dalies susimobilizavimas prieš konservatorius įvyks. Nuo jo, šiaip ar taip, priklausys ateinantys 4 mūsų gyvenimo metai...

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.